Kviesdami į Žibintų šventę, mes sakome: ieškokime, įžiebkime, nešiokime šilumą ir šviesą. Lapkritis – paskutinis rudens mėnuo: dažnai darganotas, niūrus, apniukęs. Net ir vidurdienį, uždegus žibintą, jo spindėjimas pranyksta dienos šviesoje. Tuomet Valdorfo grupėje prasideda žibintų laikas. Vaikai, padedami auklėtojų, meistrauja žibintus. Ir štai atėjo vakaras, kai visi drauge susirinkome į Žibintų šventę. Popieriniai ir stikliniai žibintai sušvito šį šventinį vakarą. Į grupę, lyg iš pasakos, sugūžėjo daug linksmų, smalsių ir greitų nykštukų.
Žibintų šviesos apšviestoje grupėje auklėtoja sekė pasaką apie erškėtrožę. Pritemdytoje grupėje atgijo stalo teatro lėlės, kurių pagalba auklėtoja gražiai papasakojo vaikams apie šviesą ir tamsą. Po to prasidėjo nykštukų žaidimai: nykštukai ima savo maišelius, susideda plaktukus ir keliauja miško takeliu ieškoti brangenybių. Toje kelionėje atsitiko daug įdomių dalykų. O kai visai sutemo, sulaukėme svarbiausio svečio – Žibintininko. Jis įžiebė vaikų žibintus ir pakvietė visus į lauką. Lauke, pasišviesdami savo žibintais, apžiūrėjome kiekvieną darželio medelį ir krūmą, ieškojome Žibintininko lauktuvių. Gera visiems kartu šokti ir dainuoti, o vėliau vaišintis sausainiais, kuriuos iškepė patys vaikai padedant auklėtojoms. Į namus visi išsiskirstėme pilni šilumos, bendrumo ir vidinės šviesos, kuri lydės visus iki Kalėdų.
